Autoportretas
Sukūrimo metai: XIXa. vidurys
Kūrimo technika: drobė, aliejus.
Matmenys: 55x44 cm.
Tadas Goreckis (Tadeusz Gorecki, 1825–1868) – XIX a. Lietuvos tapytojas, akademinės dailės atstovas, kūręs portretus, istorines, religines ir žanrines kompozicijas. Jo kūryba glaudžiai susijusi su Vilniaus, Sankt Peterburgo ir Vakarų Europos menine aplinka.
Dailininkas gimė 1825 m. Dusinėnų dvare, netoli Vilniaus, Antano Goreckio šeimoje. Jo tėvas buvo 1830–1831 m. sukilimo dalyvis, poetas, satyrikas ir visuomenininkas. Goreckis augo išsilavinusioje, romantizmo idėjų veikiamoje aplinkoje, kurioje menas, literatūra ir visuomeninis gyvenimas užėmė svarbią vietą.
Pirmuosius piešimo pradmenis įgijo Vilniuje, mokydamasis pas Valentiną Vankavičių ir Vincento Dmachausko tapybos mokykloje. 1841–1849 m. studijavo Sankt Peterburgo Imperatoriškojoje dailės akademijoje, kur jo mokytojas buvo Karlas Briulovas, vienas žymiausių to meto romantinės ir akademinės tapybos meistrų. Studijų metais Goreckis taip pat dirbo Briulovo padėjėju dekoruojant Sankt Peterburgo Šv. Izaoko soborą. Jo gabumai buvo įvertinti ne vienu akademijos apdovanojimu, o 1849 m. jis pelnė didįjį aukso medalį, atvėrusį galimybę toliau tobulintis užsienyje. 1854 m. Goreckiui buvo suteiktas Sankt Peterburgo Imperatoriškosios dailės akademijos akademiko vardas.
Baigęs studijas Goreckis išvyko į Vakarų Europą. Lankėsi Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje ir kituose Europos kraštuose, susipažino su didžiųjų muziejų rinkiniais, studijavo ir kopijavo senųjų meistrų darbus. Ypač reikšmingos buvo jo viešnagės Ispanijoje ir Italijoje, kur dailininkas gilino tapybos žinias ir tobulino savo įgūdžius. 1855 m. jam buvo patikėta Bolonijoje nutapyti Rafaelio „Šv. Cecilijos“ kopiją.
Viešėdamas Italijoje Goreckis artimiau susipažino su Mickevičių šeima. Užsimezgusi pažintis su poeto Adomo Mickevičiaus dukterimi Marija Mickevičiūte (Maria Mickiewicz, 1835–1922) ilgainiui peraugo į artimus santykius, o 1857 m. Paryžiuje jiedu susituokė. Po vedybų Goreckis apsigyveno Paryžiuje, kur tęsė kūrybinę veiklą, tapė portretus, religines bei žanrines kompozicijas, dirbo tapybos ir piešimo mokytoju. Dailininko gyvenimas nutrūko anksti – 1868 m. jis mirė sulaukęs vos 42 metų.
Aptariamas kūrinys – Tado Goreckio autoportretas, nutapytas aliejumi ant drobės (55 × 44 cm). Tiksli jo sukūrimo data nežinoma, tačiau portretuojamojo amžius, tapybos pobūdis ir stilistiniai bruožai leidžia kūrinį sieti su XIX a. viduriu. Tai kamerinis, santūraus pobūdžio portretas, kuriame atsisakyta iškilmingos reprezentacijos ir dėmesys sutelktas į paties dailininko asmenybę. Goreckis save vaizduoja be papildomų atributų, o pagrindinė išraiškos priemonė tampa veidas ir tiesioginis žvilgsnis.
Tamsiai rusvas fonas ir beveik su juo susiliejantys drabužiai išryškina apšviestą portretuojamojo veidą. Vyrauja santūri ochros, rudų, juodų ir pilkšvų atspalvių paletė. Šviesa subtiliai modeliuoja kaktos, nosies ir skruostikaulių formas, išskiria akis bei burną. Minkšti šviesotamsos perėjimai suteikia veidui plastiškumo, o tikslus jo bruožų perteikimas rodo dailininko dėmesį individualiai žmogaus išvaizdai. Tapyboje juntama XIX a. akademinio portreto tradicija, kuriai būdingas piešinio tikslumas ir nuoseklus formos modeliavimas. Kartu portretui nesvetimas romantinei tapybai būdingas domėjimasis žmogaus vidiniu pasauliu.
Svarbus kūrinio identifikacijos šaltinis yra Lenkijos nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje (Biblioteka Narodowa) saugoma apie 1867 m. Wiktoro Skrzyńskio daryta Tado Goreckio fotografija (sign. F.2089). Joje dailininkas užfiksuotas jau brandesnio amžiaus, tačiau, nepaisant metų skirtumo, abiejuose atvaizduose galima įžvelgti ryškų fizionominį panašumą. Sutampa pailga veido forma, aukšta kakta, akių ir antakių išsidėstymas, nosies proporcijos, burnos bei smakro forma. Dėmesį taip pat patraukia nežymi akių dydžio asimetrija, pastebima tiek fotografijoje, tiek tapytame portrete. Šių individualių bruožų visuma suteikia svarų pagrindą paveiksle pavaizduotą asmenį tapatinti su Tadu Goreckiu.
Ne mažiau svarbi ir kūrinio kilmės istorija. Iki šių dienų paveikslas buvo saugomas Mickevičių–Goreckių šeimoje, kurioje iš kartos į kartą perduotas kaip Tado Goreckio autoportretas. Kartu su kūriniu išliko ir šeimos žinios apie jo autorių bei vaizduojamą asmenį. Ši šeiminė tradicija yra reikšmingas istorinis liudijimas, leidžiantis kūrinio tapatybę sieti tiesiogiai su paties dailininko artimųjų aplinka.
Paveikslo kilmė, šeimoje išsaugotas jo identifikavimas, fizionominis panašumas su istorine fotografija ir tapybos pobūdis sudaro nuoseklų atribucijos pagrindą. Šių aplinkybių visuma leidžia kūrinį pagrįstai laikyti Tado Goreckio autoportretu.
Turimais duomenimis, tai vienintelis šiuo metu žinomas išlikęs tapytas Tado Goreckio autoportretas. Jo vertę lemia ne tik retas paties dailininko atvaizdas, bet ir išsaugotas ryšys su Mickevičių–Goreckių šeimos istorija. Kūrinys papildo mažai žinomą Goreckio kūrybinį palikimą ir suteikia galimybę pažvelgti į dailininką ne per jo sukurtus kitų žmonių portretus, o per jo paties pasirinktą savęs vaizdavimą. (Regina Šemiotaitė, meno istorikė)
Nuotraukose: Tadas Goreckis.