Parodų ciklas XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės ekspozicijoje „Kur yra Nemunas?“, 2026 m. birželio 11 d. - lapkričio 8 d.

XX amžiaus II pusėje Nemunas ėmė tolti nuo mūsų ir svetimėti. Pastatyta hidroelektrinė suvaržė ir padalino upę. Plūstantys teršalai naikino jos ekologinę įvairovę ir atėmė norą karštą vasaros dieną joje išsimaudyti. Dabar mėginame Nemuną susigrąžinti. Tarytum klausdami: kur yra Nemunas? Šioje ekspozicijoje atsakymo ieškome dairydamiesi po prieškario Lietuvą. Nekuriame prarasto rojaus mito, bet siūlome pamatyti daugialypę šios upės prasmę. Nemunas - tai gyvybė: plaukiantis bebras, pakrantėje žydinčios gėlės, saloje perinti žuvėdra, paplūdimyje ant smėlio džiūstantys poilsiautojų kūnai. Nemunas - tai srovė: ji neša sielius, garlaivius ir pelną. Nemunas - tai pulsas, pavasarį nerimą kelianti ledonešio jėga, nenuspėjamas potvynio ir atoslūgio ritmas. Nemunas - tai kraštovaizdis, jungiantis ir skiriantis Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos ir Baltarusijos istorijas. Nemunas - tai vandens materija, guodžianti, pykstanti, gelbstinti, žudanti. Klausdami, kur yra Nemunas, kviečiame jo ieškoti ne žemėlapyje, o mūsų vaizduotėje, kraštovaizdyje, kasdienybėje ir tapatybėje.

Šis ekspozicijos segmentas sumanytas kaip keičiama paroda, supažindinanti lankytojus su vis naujomis istorijomis, temomis ir autoriais.

Kuratoriai: Rugilė Rožėnė, Tomas Vaiseta

Architektas Mindaugas Reklaitis

Dizainerė Ugnė Balčiūnaitė

Parodos organizatorė LNDM Nacionalinė dailės galerija

Eksponatus parodai skolino: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Šiaulių „Aušros" muziejus, Lietuvos aviacijos muziejus, Lietuvos sporto muziejus, Birštono muziejus, Kauno rajono muziejus, Dr Jauniaus Gumbio Lietuvos meno kolekcija, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Kupiškio muziejus, Vytis Ramanauskas.

„Kas nutinka upei, kai ji netenka savo natūralaus ritmo? Kaip pakinta jos ekosistema, kai sureguliuojami potvyniai, nusausinamos šlapynės, o smėlėti krantai pamažu apauga augmenija? Ar gausesnė augalija būtinai reiškia didesnę biologinę įvairovę? Ir ką mums gali atskleisti istoriniai meno kūriniai apie buveines bei kraštovaizdžius, kurie per tą laiką pasikeitė arba išnyko? Šie ir kiti klausimai aptarti su gamtininku Sauliumi Rumbučiu vaikštant po parodą „Kur yra Nemunas?“, kurią kuravo „PAScapes“ istorikai Tomas Vaiseta ir Rugilė Rožėnė. Kalbėta apie ekologinę Nemuno svarbą, upės patvenkimo pasekmes, nykstančius smėlėtus krantus bei perinčių paukščių pamėgtas salas, taip pat apie įvairias rūšis – nuo ​​žuvėdrų ir tulžių iki bebrų bei gėlavandenių moliuskų. Galiausiai grįžta prie platesnio klausimo: ar į upes pradedame žvelgti atidžiau todėl, kad suvokiame, kaip stipriai jas keičiame?"